Ačiū, pirmą kartą pamačiau tą mygtuką savo klaviatūroj! :)

uoj neblogytė

O aš va vos neapsiverkiau... ;(

Santsai visai nemazi, kad kazkas yra berastis zmogus

O taip, vyrai daugiau šneka apie medžioklę, bet moterys daug dažniau ja užsiima ;)

#1 rawr., aš prisipažįstu Jums meilę, prisiekiu ištikimybę bei nuolankiai atiduodu amžiną pagarbą. Mainais prašau palaiminimo.

Žinoma, visame pasaulyje yra nusivylusių žmonių, tik - paradoksas (o gal ir ne) - kuo šalis kabiau išsivysčiusi, tuo nusivylimas didesnis. Taip yra todėl, kad vieninteliu gyvenimo tikslu mums tampa materialių dalykų siekis. Daugiau, gražiau, brangiau, blizgiau... O kai to gauti nepavyksta, tada visi kalti. Keistą tendenciją demonstruoja jaunimas. Rodos, jau sovietsąjungės nematę, tačiau vis tiek tikisi, kad kažkas paduos, parūpins, pasiūlys... Darbdavys blogas, kad nepriima (o gal tu nesugebi darbo daryti?), alga juokinga (kiek pridėtinės vertės įmonei sukūrei?), pašalpos per mažos (kiek mokesčių nuslėpei?)... Bet gal čia mūsų tokia religija (nors gi visi mes čia „ateistai“ [t.y. tinginiai į bažnyčią vaikščioti]), kai Dievulio pinigėlių, mašinytės, panelytės gražios prašom, ne taip kaip, pavyzdžiui, protestantizmas, kurs sako „tu Dievuli tik mums netrukdyk, o mes padarysim viską patys“. O kai tau atrodo, kad nieko negali (ar nemoki) pakeisti, tai ir veidukas surūgęs, ir pirštukas piktesnį komentarą klaviatūroje maigo. Nes čia galima nemandagų žodį parašyti ir net į nosytę negausi. Bet dalykas tas, kad pyktis išsilieja ant atsitiktinių aukų ir iš tiesų visai koks populiarus dėdė ar nevykęs straipsnis besidergiančiajam nei rūpi, nei erzina, tiksliau jam stačiai nusispjaut. Taigi, taip pat kaip ir gatvėse pikti vairuotojai, ne ant jūsų pyksta, o ant savęs, nes giliai pasąmoniniam sluoksny nuvokia, kad jis pats nemoka nieko pakeisti ir pats sau nepatinka. Užjausti reikia tokį žmogų, o jei negali padėti, tai ignoruoti, nes šitos negatyvinės ligos didžiai užkrečiamos...

Yra tiesos Jūsų #1 komentare, bet reikia pripažinti ir tai, jog nemažai pykčio bei negatyvo yra susikaupę ir brolių lietuvių sielose ir nežinia, ar dėl negebėjimo savęs realizuoti kitose sferose, ar dėl nebaudžiamumo iliuzijos, mes lyg stveriamės už šiaudo, siekdami atrodyti kompetentingi, išmanantys, tačiau nerandantys kitokio saviraiškos būdo, kaip tik įžūli, dažnai nepagrįsta kritika anoniminiais komentarais. Visa apibendrinant rodosi, jog didelė žmonijos problema yra tiesiog siekis jaustis geriausiais, o tą paviršutinišką pirmavimo jausmą lengviausia pasiekti žeminant kitą. Tai fundamentali tiesa. Tačiau žvelgiant iš šviesiosios pusės, galbūt išspinduliavę neigiamą energiją komentaruose, mes tampame ramesni šeimose, darbuose, mintyse...

He he he, neišdegs! :P

ja ja, išversta iš anglų pažodelyčiui...