Ir vėl. Sukūriau jau prieš kokius metus beveik tokią pačią demotyvaciją, bet jos nepatvirtino, o šitą patvirtino. kažkaip neteisinga.
Anonimas prieš 4866 d.
penis
Anonimas prieš 4992 d.
EMO-DEMO
Anonimas prieš 5021 d.
Gražųųųų. ;o
Anonimas prieš 5033 d.
Kiekvienas turi savo nuomonę ir nuostatas. Kiekvienam savo. Jūsų nuomonėms aš neprieštarausiu, čia jūsų rūpestis. Bet beprąsmiškai varyt ant žmogaus dėl vieno komentaro nėra labai faina.
Anonimas prieš 5033 d.
#16 del to kad mes ir taip zinome tai ir turime vienokia kitokia nuostata... as nemegstu simta karto isgirsti geriau man viena karta pamatyti...
#13 is po tavo zodziu net nebeturiu ka pasakyti... gal pradek gyventi?
Anonimas prieš 5034 d.
Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.