Tikrai yra siaubingas jausmas, kai netenki artimo žmogaus, o vėliau kaltini tik save, kad galėjai daugiau laiko skirti tam žmogui, galėjai dažniau pasakyti "myliu tave" ir dar daug daug visko... Deja, susimąstome per vėlai. Patyriau tai pati, tad galiu pasakyti, kad prasmingi žodžia, tikrai.
Anonimas prieš 5065 d.
suspaudė širdelę :/ dar turiu šiek tiek laiko, būsiu ir būsiu, kiek tik galėsiu, kažkodėl dažnai ta mintis ateina... gyvenimas laikinas, kad ir kaip būtų skaudu....
Na manau to nesupras tie, kurie vis dar močiutes turi, arba jų absoliučiai neturėjo. :) O tai iš tikrųjų yra labai liūdna, nes nieko nėra blogiau gyvenime, kaip tik netekti artimo. Na o #7 ir #8, manau, kad yra skirtumas tarp katino ir močiutės, kuri stebėjo tavo augimą, nereikia tos ironijos.
komentarai (16)