as niekada nebusiu turtingas ir neturesiu milijono karta pasakiau ir as taip manau kad nebusiu nes mokaus 2 tai pagal sia demotyvacija as vistiek busiu milionierius o tas kuris dabar pas mane klasei mokos 10 ir sako as nebusiu bomzas jis juo bus jo gera logika istikruju jei taip butu tai tie kurie nusipelne laimes jos negautu o tie kaip as ja gautu nu zajbs
#7 taip, aš labai buka ir nesupratau, ką tu norėjai man pasakyt pateikdamas savo gyvenimo istoriją?
Anonimas prieš 4822 d.
#6 Nesuprantu- ar tiesiog toks bukas/a esi, ar šiaip neturi ką veikt ir ieškai sliekų šiknoj?
Jeigu pačiam/iai nedaeina- pabandysiu paaiškint.
Žiūrint į VISĄ foto, ryškiai matosi kad tai ne lietuva, o New Yorko Metro sistema ir ten- žmonės, belaukiantys traukinio.
Tekstas po apačia turi potekstę (bent jau tą, kurią įžiūriu aš- nuomonės gali skirtis) kad nors ir kažką planuoji, o šiuo atveju gyventi Lietuvoje, ne savo asmeniniu pasirinkimu, o susiklosčius tokioms aplinkybėms emigruoji.
Dabar mano asmeninė padėtis: prieš du metus, būdamas Lietuvoje, 11oj klasėj, net negalvojau apie gyvenimą užsienyje. Turėjau(ir visdar turiu) tikrai gerus, nesenai atremontuotus namus, norą pabaigti universitetą Lietuvoje ir dirbti, gyventi ir sukurti šeimą Lietuvoje. Per metus Lietuvos ekonominė situacija pablogėjo (žmonės pradėjo praradinėti darbus, pradėjo stigti pinigų pensijoms) ir valdžia toliau produktyviai tą ignoravo, kol po metų (kai buvau dvyliktoj klasėj) viskas pasidarė taip blogai, kad valdininkai pradėjo drastiškai taupyt žmonių sąskaita (pensijos, didesni mokesčiai, suvaržymai ir papildomi mokesčiai privačiam verslui [dėl jų teko mūsų šeimai nutraukti iki tol 8 metus sėkmingai gyvavusį verslą]). Matant visą tai, teko pergalvot savo ateities planus ir iš Lietuvos išvykt, kad sugebėčiau turėt bent normalų gyvenimą. Besibaigiant dvyliktai klasei puikiai išlaikiau TOEFL ir SAT egzaminus, gavau atestatą ir pasirinkau tokį universitetą, kurį gerai pripažintų visame pasaulyje. Įstojau. Taigi šį rudenį pradėsiu antrus mokslo metus universitete, kurį baigęs galėsiu įsidarbinti betkurioje šalyje. Įskaitant ir Lietuvą. Bet matydamas kas joje darosi, tikrai neplanuoju ten gryšt gyvent. Gryšiu aplankyt draugus su kuriais vis dar glaudžiai palaikau ryšį ir kurie ten liko nes neturėjo pakankamai pinigų padaryt tą patį. Daugiau negu pusė jaunų žmonių, gyvenusių mano gatvelėj padarė tą patį- išvažiavo.
Taigi: Nors ir svajojau apie normalų gyvenimą Lietuvoje, dabar atsidūriau visai kitoje Atlanto pusėje.... New Yorke. Gyvenimu čia toli gražu nesidžiaugiu, ilgu draugų, savų vietovių, bet čia tiesiog turiu užtikrintą ateitį.
Tikiuosi kad bent kiek išaiškėjo ką autorius norėjo tuo pasakyti ir dėl kokios priežasties ;)
Jeigu pačiam/iai nedaeina- pabandysiu paaiškint.
Žiūrint į VISĄ foto, ryškiai matosi kad tai ne lietuva, o New Yorko Metro sistema ir ten- žmonės, belaukiantys traukinio.
Tekstas po apačia turi potekstę (bent jau tą, kurią įžiūriu aš- nuomonės gali skirtis) kad nors ir kažką planuoji, o šiuo atveju gyventi Lietuvoje, ne savo asmeniniu pasirinkimu, o susiklosčius tokioms aplinkybėms emigruoji.
Dabar mano asmeninė padėtis: prieš du metus, būdamas Lietuvoje, 11oj klasėj, net negalvojau apie gyvenimą užsienyje. Turėjau(ir visdar turiu) tikrai gerus, nesenai atremontuotus namus, norą pabaigti universitetą Lietuvoje ir dirbti, gyventi ir sukurti šeimą Lietuvoje. Per metus Lietuvos ekonominė situacija pablogėjo (žmonės pradėjo praradinėti darbus, pradėjo stigti pinigų pensijoms) ir valdžia toliau produktyviai tą ignoravo, kol po metų (kai buvau dvyliktoj klasėj) viskas pasidarė taip blogai, kad valdininkai pradėjo drastiškai taupyt žmonių sąskaita (pensijos, didesni mokesčiai, suvaržymai ir papildomi mokesčiai privačiam verslui [dėl jų teko mūsų šeimai nutraukti iki tol 8 metus sėkmingai gyvavusį verslą]). Matant visą tai, teko pergalvot savo ateities planus ir iš Lietuvos išvykt, kad sugebėčiau turėt bent normalų gyvenimą. Besibaigiant dvyliktai klasei puikiai išlaikiau TOEFL ir SAT egzaminus, gavau atestatą ir pasirinkau tokį universitetą, kurį gerai pripažintų visame pasaulyje. Įstojau. Taigi šį rudenį pradėsiu antrus mokslo metus universitete, kurį baigęs galėsiu įsidarbinti betkurioje šalyje. Įskaitant ir Lietuvą. Bet matydamas kas joje darosi, tikrai neplanuoju ten gryšt gyvent. Gryšiu aplankyt draugus su kuriais vis dar glaudžiai palaikau ryšį ir kurie ten liko nes neturėjo pakankamai pinigų padaryt tą patį. Daugiau negu pusė jaunų žmonių, gyvenusių mano gatvelėj padarė tą patį- išvažiavo.
Taigi: Nors ir svajojau apie normalų gyvenimą Lietuvoje, dabar atsidūriau visai kitoje Atlanto pusėje.... New Yorke. Gyvenimu čia toli gražu nesidžiaugiu, ilgu draugų, savų vietovių, bet čia tiesiog turiu užtikrintą ateitį.
Tikiuosi kad bent kiek išaiškėjo ką autorius norėjo tuo pasakyti ir dėl kokios priežasties ;)